Apie žmogų, neeilinę asmenybę, kūrėją…

Kaip sakė Juozas Palionis, „mintys būna gyvos, kai jomis dalijamasi, keičiamasi“. Knygos pavadinimas „Pasidalinkime mintimis“. Autorius dalijasi gyvenimiškomis įžvalgomis, kurias išpildo įvairiais žanrais – eilėraščiais, miniatiūromis, epigramomis, aforizmais.

„Rudeniškai pagelto ir lapai, ir laukai. // Susimąstyti verta, ką šioj žemėj palikai“. Ši apmąstymų būsena veda toliau, į klausimų ir svarstymų platybes, o ten – žmogus – gyvenimo keliuose ir kryžkelėse. Juozui Palioniui – Seimo nariui, žmogui, kūrėjui – visad rūpėjo žmogus, kuris matomas kasdienoje: darbuose ir rūpesčiuose, šventėje, ištikimybėje ir išdavystėje, žmogus – su savo ydomis ir silpnybėmis, abejojantis ir tvirtas, ryžtingas ir klystantis. Kančios ir sumaišties neišvengiame, todėl stipri, valinga asmenybė išlieka šviesi ir tauri, nes negandos ir sunkumai jau negali užgesinti tos vidinės įžvalgios šviesos. „Sielos sunkumų raumenimis nepakelsi“, – teigia Juozas Palionis. Ir nuolat ieško atramos: „Aš džiaugsmą imu pakeleiviu, ir valią“. Valią neskęsti nesėkmės ar skausmo šešėly, o veidu, gal tiksliau – širdimi – atsisukti į vertingas savybes: „ Gerumas tinka, kitiems nepavydim“, „Padorumas vertinamas labiau nei melu išausta tariamo gėrio aureolė“, „Nusprendus nereikia blaškytis, o nepasisekus – aimanuoti“.// Eilėraštyje „Audra“  – įdomi gamtos stichijos šėlsmo ir žmogaus sielos būsenos paralelė: „Viesulų būna ir mūsų sielose, ir lietus prapliumpa“. //Taip ir dažnam kūrėjui, taip ir Juozui rūpėjo įminti pagrindinę mįslę: kas gi yra tas gyvenimas… Autoriaus ieškojimų amplitudė plati: „ Ieškojimai – ne visada vaisingi. Nuogąstavimai – ne visi pasitvirtina. Lūkesčiai – ne visi išsipildo. Laimė – ne visados surandama. Laukimas – visados ilgesingas. Džiaugsmas – visada eina kartu su meile. Skausmas – būna drauge su ašaromis. Liūdesys – su atgaila ir nesėkmėmis. Nuoširdumas – kartu su dėmesiu kitam žmogui.“ Ir visada atvira Juozo širdis – pasitikti kitą dieną.„Būna susikalbėjimai ir vaidai. Būna draugystė. Būna saulėti ir niūrūs horizontai. Būna tikri ir netikri jausmai. Būna tikri ir netikri draugai. Visko būna…“, tačiau gyvenimas – tai nepakartojamas stebuklas, sujungiantis viską…“ Miniatiūra „Realybė“ ir yra tikrovės paveikslas : „patirto skausmo skonis tik padidina džiaugsmo vertę, užgrūdina ir sutvardo, kad negalvotum vien tik apie laimėjimus. Neviltis ateina rečiau, jei optimistiškai į viską žvelgi ir džiaugiesi tuo, ką realiai žmonės ir tu pats pasieki“. Juozui Palioniui  ir gyvenime, ir kūryboje buvo svarbu atsirinkti vertybes ir sekant jomis kurti gyvenimo pilnatvę. Jo įsitikinimas buvo tvirtas – tikrosios vertybės nekinta: nei tiesa, nei meilė, pagarba ir supratimas, pasiaukojimas ir ištikimybė, parama ir pagalba. Be to, tiesų nedaug, ir visos jos labai paprastos. //Nors tikrosios vertybės ir nekinta, tačiau kiekvieno iš mūsų kelias į jas yra vis kitoks.//  Pasirinkęs vertybių kelią, ir Juozo Palionio kūrybos žmogus, ir, drįstu sakyti, kad ir pats Juozas buvo stiprios, nepaprastai turtingos, visapusiškos dvasios žmogus.

Gimtasis kraštas, žemė Juozui Palioniui buvo ir mieliausias kraštas, ir rūpestis, ir, svarbiausia, jis nepaprastai giliai jautė atsakomybę. Stiprus ryšys su gimtine. Gimtinė šaukia, kad ir kaip toli nukeliautume: „Mūsų laukai, ąžuolais padabinti,//gėlėti ir tokie savi.// Vis ir vis noris sugrįžti. //Sunku juos palikti// ir būti kažkur taip toli.“ Ryšys su žeme atskleidžiamas taupioje miniatiūroje „Ruduo“. O  kitoje miniatiūroje „Svajonių slėnis“ – gamtos vaizdas skaidrus, kupinas gyvybės, spalvingas; tai tarytum vidinio išgyvenimo peizažas: „Saulės spindulio pervertas rasos lašelis garuoja, rytmetinė paukščių giesmė ir mano mintys tarsi sklinda per upę ir aidu sugrįžta, atsimušusios į žilojo  Punios šilo medžius, Nemuno Siponių atodangos skardį, į kamuolinius debesis, į gimtinės žemę…“ //Skubančio laiko pojūčio būsena išreikšta miniatiūroje „Banga“: „Ši diena buvo reikšminga, bet ji jau praėjo. Rytojaus dar reikia sulaukti. Kas gali žinoti, kas bus poryt, po mėnesio, po metų. Tad džiaukimės šia akimirka, mūsų bendravimu, laimės alsavimu, meilės banga ir lūkesčių išsipildymo dvelksmu“.// Ko gero, ne kiekvienam duota išminties įvertinti akimirkos grožį, džiugesį. O momentinis išgyvenimas, jausena yra gyvenimo drobės siūlas, spalvinga jos nytis.

Yra ir filosofinių miniatiūrų, kurios ir lengvai suprantamos, nes rašytos tarsi dienoraštis. Ir atviri, nuoširdūs patirties išpažinimai, pvz. miniatiūroje ‚,Žmoniškumas“: „malda, tikėjimas, optimizmas, vidinis stiprumas ir apsisprendimas padėjo įveikti sunkumus ir kai ko pasiekti. Tai nėra taip lengva. Labai svarbu norėti ir užsispirti.“// Kitoje miniatiūroje „Žmoniškumas“ autorius tvirtina: // „kas supranta gyvenimo prasmę, tas žino, kad viską lemia ne tai, kas blizga ir brangu, o tik žmoniškumas“.

Ir nuolatinis tikėjimas gėriu yra svarbi gyvenimo džiaugsmo prielaida: „Gamtoje ir gyvenime nebūna vakuumo, todėl, kai gėris užima daugiau erdvės ir laiko, mažiau vietos lieka blogiui. Geruoju visada ir visur daugiau pasieksime“. Miniatiūra „Mokslas“ parašyta kaip mokytojo plačiąja prasme; keliavau, dirbau, regėjau, patyriau, žinau – tad iš mano patirties gali pasimokyt ir tu… Ir kitos prozos miniatiūros  – tarsi diktantai mokiniui, tačiau ne su griežta taisykle, o su istorija, kurios moralą pats turi suvokti.

Juozas Palionis rašė:“Džiaugiuosi žmonėmis, kuriuos pažįstu, įsidėmiu jų lūkesčius, siekius, darbus. Ateitis vilioja. Kas laiką skubina? Ir niekas jo nestabdo. Niekas erdvės neaprėpia ir gelmių neišmatuoja. Meilė ir kūryba mus palaiko bei taurina. Laiko įveikti neįmanoma, Jis nepaperkamas ir negailestingas, vis skubantis.. 2004 metais, mokinių kūrybos konkursą organizavusiems mokytojams Seimo narys Juozas Palionis padovanojo knygų su šiuo įrašu… Pasidžiaugėm, kad ši miniatiūra skirta būtent mums, kraštiečiams, kuriuos geriausiai pažįsta.

Turbūt ilgiausiai diskutuotume skaitydami Juozo Palionio aforizmus. Ir gyvenime Juozas mėgo kalbėti trumpai, glaustai, iš esmės, todėl gerai išpildė aforizmo žanrą gausia tematika: nuo kasdienos, jausmų ir išgyvenimų iki rimtų pamąstymų, švelnaus humoro. Kai kurie labai primena mūsų liaudies patarles, pvz.: „Apie žmogų spręskite ne pagal žodžius, o pagal veiksmus“ arba „labai ilgai ieškodamas to, ko nesi pametęs, gali kartais prarasti ir tai, ką turėjai“, „jeigu plauki ten, kur neša vėjas, tai gali užplaukti ir ant seklumos“. Yra ir tokių aforizmų, kurie yra realių, tikrų gyvenimo įvykių, net realių žmonių, jų pažinimo toks savotiškas literatūrinis atspindys, pvz.:“Vaikščiojant žeme pėdos visada palieka pėdsakus.Tik padebesiais skraidantys arba upės srovės nešami žmonės jų nepalieka“. „Kai situacijos nevaldai, tai ir sprendimų priimti negali, arba jų nevykdo“. „Vieni žmonės per trumpą laiką savo sumanumu ir darbštumu daro stebuklus, kiti – neveiklumu daug praranda“.

Gyvenimo knyga užversta – liko gyvos mintys. Pati ryškiausia Juozo Palionio kūrybos savybė – nuoširdumas, kuris  – iš prisiimtos atsakomybės rašyti savimi: savo jausmais, savo požiūriu, savos minties gelme. Amžinos ir nesenkančios kūrybos temos, kalbanti gyvenimo tiesa taip ir įamžino nepakartojamą dovaną – gyvenimą, nepakartojamą akimirką, kuri jau niekad ir negrįš. Juozas Palionis, paklaustas, kodėl rašo, atsakė, jog tai yra stiprus vidinis poreikis. Apskritai, kūrybingumas buvo ryški Juozo asmenybės ypatybė. Literatūrologai teigia, kad kūrybingumas yra psichologinė priešprieša griovimui, nihilizmui, abejingumui. Kūrybos vaidmuo yra siekti skatinti siekti žmogiškųjų vertybių.

Ir gyvenimo, ir kūrybos vertę Juozas Palionis išsakė nuoširdžiai, be įmantrybių, be patoso, tačiau tikrai tikrai įsitikinęs:

Gyvent prasmingai – ne taip maža.
Įpink likimą į dainas.
Ir atiduos likiams grąžą,
Bekraštį džiaugsmą ir šviesias dienas.

O žmonėse suraski tiesą
Ir būki tik su jais kasdien.
Tada suprast gyvenimą pradėsi,
Ir laimė nesakys „sudie“. 

Ir šiandien, prisimindami Juozą Palionį, galvojame apie ateitį, apie šio šviesaus žmogaus darbų tęstinumą, nes Juozo Palionio žodžiai tariant, „esi atsakingas už vaikų ateitį, bet ir save auginti privalai.“

Taip ir auga, auga mūsų krašto ąžuolai.

Rasa Zdanevičienė, 
asociacijos „Prienų krašto kūrėjų klubas Gabija“ vadovė